užvylis

ùžvylis sm. (1) NdŽ; Ser 1. nusivylimas: Piešėjas tepamėginie išreikšti žmogaus veide netikėtai supuolusius nepatenkintą norą, užvylį, nemalonumą ir dėl visa to – rūstybę Vaižg. 2. TS1901,1b apvylimas, apgaulė: Dėdę Račkauskį šis antras užvylis giliai įžeidė Vaižg.